Vanduo reikalingas ne visoms žuvims.

Afrikoje ir Pietų Amerikoje gyvenančios dvikvėpės žuvys gali be vandens išgyventi net keletą metų. Atėjus sausroms ir džiūstant vandens telkiniams jos įsirausia į gruntą ir iš išskiriamų gleivių aplink save suformuoja savotišką kokoną. Tuo metu žuvų medžiagų apykaita sulėtėja apie 60 kartų. Dvikvėpės žuvys turi ir plaučius ir žiaunas, o išdžiuvus vandeniui kvėpuoja pro unikalų plaučių vamzdelį, vedantį į paviršių.

Didžiausias povandeninio pasaulio smaguris.

Žuvys gali kalbėtis tarpusavyje.

Nors dažnai apie ką nors sakome „tyli kaip žuvis“, bet iš tiesų po vandeniu nėra jau taip tylu. Kai kurios žuvys geba skleisti įvarius žemo dažnio garsus, kuriuos galima apibūdinti kaip šnypštimą, traškėjimą, švilpimą ir t.t. Tokius garsus žuvys skleidžia viliodamos partnerius, norėdamos pranešti gentainėms apie pavojų ir pan. Tiesa, balso stygų žuvys neturi, tad garsus išgauna kitais būdais – specialiais vibruojančiais raumenimis, grieždamos dantimis ar virpindamos pelekus.

Ilgos jūrų arkliukų kelionės ir žuvims būna šildymo sezonas.

Jūros arkliukai – labai keistos žuvys. Tai ne tik vienintelės žuvys, kurios plaukioja stačios ar gali skirtingomis akimis žvelgti į skirtingas puses. Jūrų arkliukai dar ir plaukioja lėčiausiai iš visų žuvų – taip lėtai, kad žmogaus akis ne visada gali pastebėti, ar jie apskritai juda. Lėčiausiai plaukianti žuvų rūšis yra nykštukinis jūrų arkliukas – kad nupluktų pusantro metro atstumą jam prireikia net valandos. Ši rūšis natūralioje aplinkoje yra beveik išnykusi ir nieko nuostabaus – judant tokiu greičiu sunku pasprukti nuo plėšrūnų.

Nors žuvys yra šaltakraujai gyvūnai ir jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros, ši taisyklė nėra absoliuti. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, didieji baltieji rykliai gali kuriam laikui pakelti savo kūno temperatūrą. Tai praverčia medžiojant grobį labai šaltame vandenyje.